Kaimas Rūdiškių seniūnijoje, nutolęs nuo Rūdiškių į pietvakarius 12 km, nuo Valkininkų į šiaurės vakarus – 13 km, prie senojo Vilniaus-Merkinės vieškelio, Spenglos upės ir Greiželio ežero . Priklauso Tiltų seniūnaitijai, Valkininkų parapijai.
Gyvena 82 gyventojai: 36 vyrai ir 46 moterys (2001).
Apie Lieponis rašė žinomas kraštotyrininkas Bronius Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva“ , Gediminas Isokas ir Antanas Tervydis – leidinyje „Trakų urėdijos miškų istorija“, yra straipsnis knygoje „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“.
Kaimas žinomas nuo XIV a., kai čia buvo karaliaus dvaras ir valsčius . 1387 m. Jogaila dovanojimo raštu Trakų kunigaikštystę su Lieponimis ir kitais valsčiais perdavė broliui Skirgailai . Šalia Lieponių buvusį karaliaus dvarą savo pranešimuose mini kryžiuočių žvalgai ir vedliai. Senesniuose istorijos šaltiniuose dar vadinamas Liepūnais ir Leipūnais . Manoma, kad vietovės pavadinimas kilo nuo šalia kaimo augusių liepynų.
Kaimas Rūdiškių seniūnijoje, nutolęs nuo Rūdiškių į pietvakarius 12 km, nuo Valkininkų į šiaurės vakarus – 13 km, prie senojo Vilniaus-Merkinės vieškelio, Spenglos upės ir Greiželio ežero. Priklauso Tiltų seniūnaitijai, Valkininkų parapijai.
1516 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis Lieponis ir kitus kaimus už 400 kapų grašių perdavė valdyti Jokūbui Kuncevičiui [9]. 1524 m. valdė Morkus Kuncevičius. 1536 m. dvarą laikė karaliaus dvariškis Andrius Mackevičius. Tačiau jis valdydamas nesilaikė valdovo duotų valstiečių valdymo nuostatų, todėl pateko į valdovo nemalonę. 1541 m. Žygimantas Senasis atėmė iš Andriaus Mackevičiaus Lieponis už valstiečių engimą ir pasipriešinimą karalienei Bonai. Tuomet žemių valdytoju paskirtas valdovo dvariškis Vaitiekus Jundilas. 1581 m. Lieponių palivarkas buvo įkeistas Užgorodo kaštelionui Kasparui Klodzinskiui. 1611 m. Lieponis laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ginklininkas, Lieponių seniūnas ir girininkas Mikalojus Kristupas Chaleckis. XVII a. dvarui priklausė ūkiniai pastatai, pirtis su kanalizacija ir žalvariniais vamzdžiais, kuriais tekėjo karštas vanduo iš kubilo, karalienės gyvenamasis namas. Už jo buvo įkurta kalvė, ginklų kalykla su plytinėmis krosnimis, kalėjimas baudžiauninkams, tvenkiniai, daržai, žemė. Dvarui priklausė amatininkai, kalviai, račiai, puodžiai, klėtininkai [9,15,18].
Lieponys kartu su Valkininkais sudarė vieną apskritį, kuri 1566 m. buvo panaikinta ir įjungta į Trakų apskritį, kuri tokiu pavidalu išliko iki Pirmojo pasaulinio karo. Lieponių apylinkėse buvo kasama geležies rūda, veikė geležies lydymo krosnys. XVII a. Lieponys buvo vadinami miesteliu [23]. Lieponių miestelis su ženklais pažymėtas 1613 m., 1665 m., 1749 m. LDK žemėlapiuose [18].
1700 m. ties Lieponimis įvyko lemiamas mūšis tarp dviejų Lietuvos kariuomenių pulkų: bajorų konfederatų kariuomenės, kurioje buvo Višniaveckių, Radvilų, Oginskių daliniai, ir didikų Sapiegų pulkų. Lietuvos bajorų konfederatų 12 tūkst. dalinys sumušė perpus mažesnę – 5 tūkst. Lietuvos etmono Kazimiero Sapiegos kariuomenę. Šiame mūšyje žuvo apie tūkstantis karių, kurie buvo palaidoti Bradelio kalne [5,12, 23,27,28,30]. Lieponių kaime dabartinių kapinių žemėje stovėjo koplyčia, sudeginta per karą su švedais XVIII a. pradžioje [29].
1906 m. buvo įsteigta rusų pradžios mokykla [13]. 1923-1939 m. kaimas buvo okupuotas lenkų. 1923 m. prie Lieponių vyko mūšiai dėl Valkininkų-Rūdiškių geležinkelio ruožo [2]. 1925-1927 m. veikė lietuviška „Ryto“ draugijos mokykla [4]. 1939 m. įsteigta pradinė, 1947 m. – septynmetė, 1961-1977 m. veikė aštuonmetė mokykla.
1936 m. buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas vaidinimas – R. Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ [6].
Sovietmečiu buvo įkurtas „Pergalės“ kolūkis, vėliau sujungtas su Tiltų kolūkiu. 1940-1975 m. buvo Lieponių apylinkės centras, perkėlus į Tiltus, Lieponių apylinkė veikė iki 1988 m [29, p. 43-44].
1949-1976 m. kaime veikė ryšių skyrius, 1956-1964 m. – biblioteka, 1953-2009 m. – medicinos punktas [29].
Lieponių kaimo architektūros, pirkių puošybos ir dekoravimo vaizdų galima rasti leidinyje „Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra“ [7]. Gatvinis kaimas išsaugojo senus trobesius [16], kaimo kapinėse yra medinių kryžių [17], palaidotas knygnešys Jonas Stakutis [10,24].
Atgimimo metais kaime pastatytas kryžius ir koplytstulpis, kurių autorius, Lieponių kaime gimęs Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos technikos darbų mokytojas ekspertas, Lietuvos nusipelnęs mokytojas Jonas Adlys, medžio drožėjas, skulptorius, metodinių straipsnių pedagoginiuose žurnaluose autorius, mokymo programų, vadovėlių recenzentas.
Kaimą garsino Lieponių moterų etnografinis ansamblis. Kalvių-Lieponių etnografinis ansamblis pripažintas geriausiu 2000 m. kaimo folkloro ansambliu, pelniusiu „Aukso paukštės“ apdovanojimą [21]. Apie ansamblio dalyvius rašoma ir dainos sudėtos knygoje „Trakų rajono Kalvių ir Lieponių apylinkių tradicinė muzika“[25].
Lietuvos poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640), rašęs lotyniškai, aprašė karaliaus Jono Kazimiero medžioklę prie Lieponių [12,15].
Poetas Sigitas Geda Leipūnus (Lieponis) mini odėje „Odė Sarbievijui“ [8]. 1700 m. kautynes savo poemoje „Valkininkų kova“ apdainavo Anupras Koritinskis[20], Balys Sruoga sukūrė istorinę dramą „Kazimieras Sapiega“ [22].
Literatūra ir šaltiniai
1. Aišauskas, Kazys. Kautynės prie Valkininkų ir Rūdiškių geležinkelio ruožo, 1923 m. vasario 15-23 d. // Karys. – 1972, Nr. 9, p. 296—299.
2. Atgimimo kryžius ir koplytstulpis Lieponyse [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2010-05-26]. Prieiga per internetą: <http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Atgimimo_kry%C5%BEius_ir_koplytstulpis_Lieponyse>
3. Biržiška, Mykolas. Vilniaus Golgota [Lieponių mokykla]. – Vilnius, 1992. – P. 368, 430, 431, 441, 450.
4. Danilevičius, Eugenijus. XII maršrutas: Gyvenvietės tarp miškų: [Lieponys] // Danilevičius, Eugenijus. Maršrutai iš Vilniaus. – Vilnius, 1975. – P. 70-72.
5. Danilevičius, Eugenijus. Susitikimas su tauria praeitim [Lieponys]. // Spartuolis. – 1976, saus. 17, p. 3.
6. Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra [Lieponių kaimo architektūra]. – Iliustr. – Vilnius, 2008. – P. 7, 19, 28, 34, 41, 60.
7. Geda, Sigitas. Odė Sarbievijui // Kultūros barai. – 1979, Nr. 10, p. 39.
8. Isokas, Gediminas. Trakų urėdijos miškų istorija: [Lieponių dvaras ir miškai, p. 45-46] / Gediminas Isokas, Antanas Tervydis. – Vilnius, 2008. – 240 p.: iliustr.
9. Kaluškevičius, Benjaminas. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai: 1864-1904: [Jonas Stakutis] / Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. – Vilnius, 2004. – P. 433.
10. Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.) [Lieponių dvaras]. – Vilnius, 1983. – P. 32, 33, 38.
11. Kviklys, Bronius. Lieponys // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 469.
12. Lieponys // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 353.
13. Lieponys // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986. – T. 2, p. 543.
14. Lieponys // Trakų krašto dvarai ir palivarkai. – Trakai, 2000. – P. 50-51.
15. Lietuvių liaudies menas: Architektūra: [Lieponių kaimo namai]. – Iliustr. – Vilnius, 1965. – [iliustr.] 369-371.
16. Lietuvių liaudies menas: [Lieponių kaimo kryžiai]. – Iliustr. – Vilnius, 1990. – Kn. 2: Mažoji architektūra, [iliustr.] 327.
17. Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės [Lieponys]. – Vilnius, 2002. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai: 1 kn., p. 12, 14, 15, 244, 245.
18. Pašuta, Vladimiras. Lietuvos valstybės susidarymas [Lieponys]. – Vilnius, 1971. – P. 228.
19. Račkaitis, Vygandas. Ten, kur Merkys [Lieponys]. – Vilnius, 1980. – P. 45.
20. Rajackienė, Aldona. „Aukso paukštė“ nutūpė Kalviuose-Lieponyse. – Iliustr. // Galvė. – 2001, p. 1,2.
21. Sruoga, Balys. Kazimieras Sapiega: 4 v., 9 pav. istoriška kronika. – Vilnius, 1947. – 258 p.
22. Šaduikis, Česlovas. Senovės mūšis Lieponyse // Spartuolis. – 1973, saus. 20, p. 3.
23. Tai buvo mūsų kelias: Trakų krašto knygnešiai ir daraktoriai: [Jonas Stakutis] – Vilnius, 2004. – P. 28.
24. Trakų rajono Kalvių ir Lieponių apylinkių tradicinė muzika. – Vilnius, 2008. – 220 p.: iliustr.
25. Trakų rajono savivaldybės gyventojai kaimo gyvenamosiose vietovėse ir jų instituciniai požymiai: [Rūdiškių seniūnija, p. 89-90] // Vilniaus apskrities kaimo gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai: [Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų 2001 m. visuotinio surašymo rezultatai]. – Vilnius, 2003. – P. 89; Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/uploads/vilniaus_apskritis.pdf.>
26. 1700 m. spalio mėn. Lietuvos feodalų vidaus karas: Mūšis prie Valkininkų [Lieponių] / Iš Kristupo Zavišos dienoraščio. // Lietuvos istorijos šaltiniai. – Vilnius, 1955. – T. 1, p. 314-315.
27. Valkininkų konfederacija ir Sapiegų pralaimėjimas (1700 m.) mūšyje prie Lieponių. // Lietuvos istorija. / Red. A. Šapoka. – Vilnius, 1989. – P. 377.
28. Žilinskienė, Elena. Lieponys // Žilinskienė, Elena. Gimtieji Tiltai ir jų žmonės. – Vilnius, 2004. – P. 12-13.
29. Žilinskienė, Elena. 1700 m. mūšis prie Lieponių [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2010-11-23]. Prieiga per internetą: <http://www.voruta.lt/rubrikos/57/5555>.